| Itraukos i Katalik interneto tarnybos rengiamos spaudai knygos „JZUS. Tikjimas, faktai“
C. P. THIEDE*
Jzus ir treioji diena. Prisiklimas ir jo padariniai
<…> Dabar jau inome, kad Lukas inojo, k ras, ir kad Emausas i tikrj egzistavo. Nordami suinoti daugiau, turime mesti dar vien vilgsn archeologinius radinius. Šios knygos autorius gali pasidalyti iniomis apie tai kaip tiesioginis stebtojas, nes yra nuo 2001 m. vykdom Emauso-Kolonijos netoli Mocos kasinjim vienas i vadov. Bazelio Teologijos nevalstybins auktosios mokyklos [Staatsunabhängige Theologische Hochschule (STH) Basel] ir Izraelio Antikos tyrim staigos Jeruzalje bendromis pajgomis vykdomais tstiniais kasinjimais tiriama gyvenviets ioje teritorijoje pltra ir utaisomos archeologijos spragos. <…>
<…> Pradj naujus kasinjimus 2001 m. vasar, keturi metr gylyje nuo iandienio ems paviriaus pasiekme I a. sluoksn. Greta lauktin romn stogo erpi ir nesuskaiiuojam Bizantijos epochos bei ankstyvojo islamo laikotarpio (VII–VIII a.) nedideli radini, dmesio verti paskiri ir i dalies vis dar tarpusavyje sukib spalvoti mozaikos akmenys; jie leidia tiktis, kad netrukus bus rasta didesn, galbt paeista mozaika. Taiau svarbesni antrosios ventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radiniai, tarp j – soio fragmentas su hebrajiku rau. Neubgdami u aki oficialiai publikacijai, ia tik paminsime, jog raysen Izraelio Antikos tyrim staigos epigrafikos specialistai vieningai priskiria Erodo epochai. Prie akis turime vardo pabaig, dvi sveikas hebraj raides – mem ir ain. Vilioja galimyb ia rekonstruoti asmenvard Šema, nes tai vairi Senojo Testamento asmen, tarp j ir vieno i Benjamino kilties (1 Met 8, 13), vardas. Kadangi Mocos teritorija nuo seno laikyta Benjamino gimins paveldu (Joz 18, 26), tai nesukelt nuostabos. Deja, galutinio tikrumo ia niekada nepavyks pasiekti dl radinio fragmentikumo. Iki galo dar nenuvalyta ir nenustatytos tapatybs tebra yd moneta i laikotarpio iki romn udraudimo kaldinti yd (su hebrajikais ir aramjikais raais) monetas ( t. y. iki 37 po Kr. ). Be to, alia aptikome vien Marko Aurelijaus ir vien imperatoriaus Justiniano I monet; jos liudija gyvenviets ioje vietovje tstinum. Taiau svarbiausia, kad visai neseniai dienos vies iniro didelio akmeninio indo „yd apsiplovimams“ (plg. Jn 2, 6) fragmentas i laikotarpio iki 70 m. po Kr. Vadinasi, iki Vespasiano laik, Emauso epochoje, ia gyveno pamalds, tikjim praktikuojantys ydai.
Vis ligiolini antrosios ventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radini pobdis nerodo, kad gyvenviets mons bt neturtingi. ia gyventa pasituriniai. Luko evangelijoje kalbant apie kaim, o Morkaus evangelijos pabaigoje – apie „keli kaim“, galvoje veikiausiai turimi ne kininkai ir tarnai, bet mons, smoningai nenorj gyventi mieste. Tam neprietarauja n tai, kad ia bta ems kio, augintos vynuogs ir gamintas alyv aliejus. Solidiai pagamintos to laikotarpio stogo erps irgi leidia spti, jog ia gyventa ne lnose. Labai atsargiai galima tarti, kad Emauso kaime iki Vespasiano veteran kolonijos steigimo gyveno mons, kuriuos iandien apibdintume kaip „neblogai udirbanius“. Tad galbt Emauso ydai ar bent kai kurie j veikiau buvo pasiturintys jeruzalieiai, alia tekanio vandens, altini ir ulini, medi pavsyje, pasistatydin savaitgalio namus ar, trokdami pabgti nuo Jeruzals anktumos, apskritai ten gyven, kol 70 m. po Kr. juos ivar romnai. Atrodo, jog ios gyvenviets teritorija tarp teras ir kelio, aukiau ir emiau Nahal Soreko, visada buvo mgstama moni, galjusi sau leisti gyventi ne Jeruzalje, kuri, ypa veni dienomis, miest supldus imtams tkstani moni, ne visada laiduodavo ramaus gyvenimo kokyb. <…>
<…> Negaldami ubgti u aki kitiems kasinjim rezultatams, dabar atsargiai galime klausti, ar Kleopas, kur Juozapo broliu ir per tai Jzaus dde pavert tik vlesn krikionikoji tradicija, nebus priklauss turtingesniems, iki Velyk sekmadienio nuviltiems Jzaus sekjams ir ar ne ia gldi Jzaus pasirodymo jam reikm visos iganymo istorijos lygmeniu. Šiaip ar taip, krinta akis, kad tik Lukas pasakoja apie vyk, negana to, tik apie j vien. Tiesa, diaugsmo kupini Jeruzals krikionys grusiems i Emauso mokiniams dar nespjus papasakoti apie savo igyvenim sako, jog Jzus pasirods Simonui Petrui, bet isamiau apie tai nieko nepraneama. Visas nepadalytas Luko dmesys skirtas pasirodymui kelyje Emaus. Ar negaljo bti taip, kad tuo jis norjo kak pasakyti btent dedikacijos adresatui Teofiliui? Teofil kreipiamasi kaip kratistos („garbingj“), kaip „ekscelencij“. Tok kreipin Lukas taiko tik aukto rango romnams. Taip jis vadina prokuratorius – Fest ir Feliks. Teofilis, regis, yra auktas, takingas, pasiturintis valdininkas, bet ne pirmas toks, nes kelyje Gaz Pilypas atveria ir pakriktija Etiopijos karaliens (Kandaks) dvarik, ir ne vienintelis tikjs aukt padt uimantis vyras; dar mintinas Kipro prokonsulas Sergijus Paulius (Apd 13, 6–12) ir Korinto edilas Erastas, kurio tarnyba paliudyta viename lotynikame rae (ir kur Paulius Laike romieiams 16, 23 graikikai vadina oikonomos, u kinius bei finansinius klausimus atsakingu miesto valdytoju). Šiaip ar taip, Teofilis yra vienas taking, ger tarnyb turini asmenybi, gyvenusi ankstyviausiu krikionybs laikotarpiu. Jei dabar kelyje Emaus Jzus pasirodo dviem, kaip atrodo i nedideli archeologini radini, pasiturintiems ydams, keliaujantiems savo vilas priemiestyje, Lukui raant ir Teofiliui skaitant tebegyvuojaniame ir nenusavintame romn, tai is Teofilis galjo suprasti ini taip, kad prisikls Jzus skirtas ne „tik“ vargams, pakrat nustumtiesiems, anuo metu juridikai nevisateisms moterims, bet ir takingiesiems, galingiesiems, tokiems, kuriems viskas gerai klojasi. Teofilis tada bt pasijuts tiesiogiai ukalbintas. Negana to, jis taip pat bt suprats, jog gyvenimas be rpesi – ne privilegija, bet atsakomyb, pareiga savo tak ir galimybes panaudoti krikionikajam tikjimui skleisti. Kad ir kaip ten bt, atrodo, jog tai pasiteisino, nes jis neprietaravo, kad jam bt dedikuota ir kita Luko knyga – Apatal darbai.
Suvokti, jog pasakojimo apie prisiklim alutins aplinkybs, kad ir kokios jos bt, tikrai ne legendins, padeda dar vienas pastebjimas. dms Luko teksto skaitytojai visada klausdavo savs, kodl tiedu mokiniai nepaino alia einaniojo. „J akys buvo sulaikytos“9 , – paaikina Lukas. K tai reikia, galima suprasti trejopai, ir ie supratimo bdai vienas kito nepaneigia. Didiuma tikini skaitytoj sakin tradicikai supranta visikai tiesiogiai: Kleopas ir jo palydovas turj Jz painti tik savo namuose Emause i to, kaip jis j akivaizdoje lau duon. Anksiau jo atpainti jie neturj, ir tai reikia, kad laiko moment yra nustaiusi Dievo valia. Galima taip ir palikti, nes velgiant i tikjimo perspektyvos, ia nieko nra klaidinga. Vis dlto lieka klausimas, kas btent jiems sutrukd painti. Bta kako, kas juos sulaik nuo atpainimo tol, kol Jzus pasirinktu laiko momentu padar bding judes. Taip akiratyje atsiduria visiems Prisiklusiojo pasirodymams galiojantys dalykai. Juk be jokios iimties Jzaus neatpasta net lydjusieji j kelerius metus. Atpainti visada padeda tik koks nors judesys ar gestas. Mums tai atrodo mslinga, tuo tarpu Jzaus aplinkos tikintiems ydams tai buvo savaime suprantamas dalykas, nes kas tikjo kno prisiklim – o tokio tikjimo laiksi visi ydai, iskyrus sadukiejus, – tas vadovavosi Ez 37, 1–14, isamiausia i vis pranaysi apie prisiklim. ia pasakojama apie mirusij lauk ir idivusius kaulus, kuriems prisiklimo dien Dievas duos naujas sausgysles, uds naujus raumenis ir aptrauks nauja oda. Panaiai kalba Izaijas (26, 19) ir Danielius (12, 2), tokio pat sitikinimo, kaip matme ankstesniame skyriuje, laikosi Kumrano pamaldieji (ritinio fragmentas 4Q521). Danieliaus knyg ir Kumrano tekst laiko poiriu skiria dar viena knyga – Makabiej antra knyga, traukta hebrajikos Biblijos graikik variant Septuagint. 7 skyriuje kankinamos mirties akimirk ireikiamas tikrumas kno prisiklimu: „Jis [Dievas] i savo gailestingumo vl duos jums gyvast ir gyvybs alsavim, nes dabar js umirtate save dl jo statymo“.
Tikintys ydai lauk io prisiklimo laik pabaigoje. Jzus buvo vienintelis ydas, ubgs iam vykiui u aki. Tai irgi reikjo pirmiausia suvokti. Taiau i principo ydams buvo aiku, kad prisiklusio asmens nemanoma atpainti. Sen kaul nematyti, o nauja oda ant nauj raumen reikia, kad naujasis knas iorikai netapatus senajam. Iganymo istorijos ties (prisiklusysis gali bti atpaintas tik tada, kai pats to nori) lydi prana tiesa, kad jis negali bti atpaintas, nes jo ior, pasak Ez 37, 6, pasikeit, vadinasi, tikintys ydai negali n tiktis atpainti j pasikeitusiame knikume. Taiau neprasti Luko odiai „j akys buvo sulaikytos“ vis tiek iki galo neaiks. ia pagalb ateina treias lygmuo – archeologinis topografinis. Kadangi dabar inome, kur yra Luko evangelijos Emausas, kelion ten galima rekonstruoti pagal laiko matmen. Abu mokiniai ir Nepastamasis tiksl pasiekia vakarjant. Kitaip tariant, saul dar ne visikai nusileidusi. Balandio 9-j – istorikai apskaiiuojam prisiklimo dien – ijus i Jeruzals tokiu laiku, kad madaug po pusantros valandos prie pat sauls nusileidim atvyktum Emaus, geras devyniasdeimt minui tenka eiti akis plieskiant besileidianiai saulei. Epochoje be sauls akini tai reikia, kad abiej akys „buvo sulaikytos“, t. y. nukreiptos emyn, keli, antraip besileidianti saul bt juos apakinusi. Tuo galima sitikinti paiam beveik bet kuriuo met laiku, pasirinkus tam tikr sauls padt. Kelio kryptis ir dienos metas trukd mokiniams siirti bendrakeleivio veid, nes, paklus akis, akint saul, o kiekviena figra alia daugi daugiausia atrodyt kaip pusiau tamsus pavidalas. vilgsnis on, pakankamai ilgas, kad akys galt fokusuotis, nelygiame kelyje neivengiamai bt baigsis klupteljimu ir parkritimu. Luko pateiktame tiesioginio liudytojo pasakojime ufiksuotas tam tikram met laikui ir dienos metui bdingas reikinys: „akys sulaikytos“, ir jie negali nieko irti, iskyrus keli. Visa tai – istorins aplinkybs. Vis dlto Lukas pabria, jog esmingai svarbu buvo ir dar kai kas – duonos lauymas kaip Jzaus pasirinktas atpainimo akimirksnis.
Juk ydai, t. y. visi trys veikiantieji asmenys, taip pat autorius ir diduma pirmj skaitytoj, tarp kuri, inoma, buvo ir su Biblija susipainusi neyd, labai gerai inojo, jog visa tai remiasi Ezechielio pranayste: naujasis knas – ne senasis, todl jo nemanoma atpainti. Tai suvok, lengviau suprasime ir kit i pirmo vilgsnio msling Prisiklusiojo pasirodym, per kur Tomas, igarsjs kaip „netikintis“, nors i tikrj buvo tik skeptikai abejojantis, tiki ne dl to, kad palieia Jzaus aidas – kas dmiai skait Jn 20, 27–28 tekst, tas ino, jog jis to nedaro, – bet dl to, kad pamato jas, nes, anot yd prisiklimo tikjimo, naujasis knas yra visikai varus, neslegiamas joki senojo gyvenimo pdsak ir nat. Btent todl iki ikilmingo antrojo gryn kaul palaidojimo kaul urnose – osuarijuose, kuri pastaruoju metu vl vis daugiau randama, bdavo laukiama, kol visi kno audiniai i tikrj suirs. Taiau nauj Prisiklusiojo kn aikiai tebeenklina nukryiavimo pdsakai, kuri, ties sakant, jau nebeturt bti. T akimirk Tomas suvokia, kad Prisiklusysis vis dar tebra ir Nukryiuotasis. Šis suvokimas j sukreia ir tikina, todl jis ir suunka: „Mano Viepats ir mano Dievas!“
I principo aiku viena, kad prisiklimo reikiniai nra nei regjimai, nei haliucinacijos. Tai reals, paliudyti vykiai, ir nors vis dar mginama juos aikinti, kaip mokini, kuri „reikalas“ turjo kakaip tstis, projekcijas, taip elgtis nevalia. Visikai netek vilties ir pajuokai bei paniekai istatyti mokiniai, nuvilti Jzaus taip kariai, kad net palik j laidoti aristokratams i tolesnio sekj brio, nebt steng, kaip baronas Miunhauzenas, u plauk kuokto itraukti savs i pelks. To pasitaiko kai kuri Biblijos kritik pasakose ir fantazij pasaulyje, taiau to negaljo bti Jzaus laik realiame yd pasaulyje. Jzus buvo nubaustas mirtimi kaip nusikaltlis, jam galiojo Toros nuosprendis (st 21, 22–23): „Jei mogus bus padars nusikaltim, vert mirties bausms, ir, bausm vykdius, pakabinsi jo lavon ant medio, knas neturi likti ant medio vis nakt. Palaidosi j t pai dien, nes tas, kas kabo ant medio, yra Dievo prakeiktas. Tu neturi terti ems, kuri Viepats, tavo Dievas, duoda tau paveldti“. To akivaizdoje n vienas i Jzaus buvusi ar dar ilikusi sekj, k jau kalbti apie prieininkus ir skeptikus, n sekundei nebt galjs paleisti pasaul dirbtinai surstos pasakos apie kno prisiklim, jei nieko panaaus nebt buv. Diletantai psichologai, laikantys tok praman manomu, inoma, gali save istatyti pajuokai, taiau nei yd tikjimo bei teiss aplinkoje, nei kritiniame istoriografijos forume tai nesivaizduojama.
O juk skirti sugebta. Kas yra regjimas, inota jau i 1 Sam 28, 3–5. Ten karalius Saulius prao vles iaukiani moter i En Doro (kai kuriuose tekstuose vadinam En Doro ragana) ikviesti Samuelio dvasi. Ši nusako Samuelio ivaizd kaip seno, skraiste apsigaubusio mogaus. Tai neabejotinas regjimas, kurio nei Saulius, nei moteris negalt supainioti su kno prisiklimu i numirusi. Jzaus darbai irgi buvo ne priklimo stebuklai, bet tik atgaivinimai, nes jaunuolis i Naino, Jayro dukt, Lozorius – visi jie turjo vliau numirti, kaip jau anksiau Elijo atgaivintasis nals i Sareptos snus (1 Kar 17, 17–24) ir Eliziejaus grintasis gyvenim unemiets snus (2 Kar 4, 32–37). Tuo tarpu prisiklimas buvo ir yra galutinis aktas, po kurio nebra naujos emikos mirties. Jzaus prieininkus ir sekjus labai tiksliai skirti galindavo ir nebiblin Antikos literatra. Herodotas, ras V a. pr. Kr. ir Antikos istoriografijai padars ilgalaik poveik, Istorijose (4, 14–15) pasakoja apie vien dingus vyr. Manyta, kad jis mirs. Taiau vienas sako k tik j mats ir su juo kalbjsis. Po penkeri met mirusysis, ar laikomas mirusiuoju, vl pasirodo (nors tiksliai to neinota), bet paskui pradingsta ir i naujo idygsta kitoje vietovje dar po 240 met. Šia patrauklia istorija mgautasi jau Antikoje, taiau nei ydai, nei graikai negaljo joje irti nieko, kas bent i tolo bt primin Jzaus prisiklim. Apie kno prisiklim Herodotas n neusimena. Neprast reikin apibdindamas kaip „fantom“, Herodotas vartoja graikik od phasma, kuris yra sutrumpinta phantasma forma.
Mgstama nurodyti ir vadinamsias ikikrikionikojo laikotarpio „paraleles“. Taiau kitur, pavyzdiui, Egipte ar Persijoje, apyvartoje cirkuliav mitai arba taip nutol nuo evangelij vyksmo, kaip vli iaukja i En Doro ir Herodoto tariamai mirs vis grtantis vyras, arba atidiai siirjus pasirodo es krikionikuoju laikotarpiu atsiradusios legendos, kartais – kaip smoningai prie krikionyb nukreipta propaganda. Kaip inia apie prisiklim buvo pasigauta, rodo Charitono Afrodisiadieio jau po keli deimtmei sukurtas vienas pirmj graik roman Chairjas ir Kaliroj. Randamas tuias kapas ir paaikja, kad mirusia laikyta Kaliroj buvo tik pagrobta, o galiausiai viskas baigiasi meile, nes mergina nei mirusi, nei prisiklusi. Galbt tai smagi inios apie tui kap parodij, bet tada ji neoriginali, nes prie tui kap nukreipt polemik vieumon ikl jau Matas, nordamas isklaidyti gand, es Jzaus kn pavog mokiniai (Mt 28, 13). Šis gandas ikalbingas ne tuo, kad rodo, kaip greitai, kapstantis i itin keblios padties, pasaul paleista tokia akivaizdi nesmon, bet tuo, kad, reniant i melaging istorij, tylomis suponuojami du dalykai: pirma, Jzus i tikrj buvo mirs (taip tariamosios mirties hipotez, vis dar ateinanti kai kam galv, diskredituojama pai prisiklimo inios prieinink i yd aplinkos), ir, antra, kapas i tikrj buvo tuias (taip pirmieji Velyk inios prieininkai imua argument i rank tiems iandieniams teologams, kurie sikalba, kad Jzaus knas sutrnijs kape, o visa kita es tik pamaldios legendos).
ia argumentacij galime dar labiau paatrinti: tuias kapas nerodo prisiklimo, bet yra jo slyga. rodymu j paveria tik paliudyt susitikim su Prisiklusiuoju faktikumas, bet slyga jis yra dl to, kad ydai ia argumentuoja tarp yd. O to meto ydai, kaip matme, prisiklim apskritai sivaizduoja tik kaip knin, o ne kok nors dvasin ar iliuzin. Kitaip tariant, prisiklimo n negali bti be tuio kapo. ydams tai taip savaime suprantama, kad bergdia tampa dar viena tiesiog nevalingai kartojama Jzaus prisiklimo istorinio tiktinumo kritika, btent kad apatalas Paulius, daugelio nuomone, ras iki atsirandant pirmoms evangelijoms (nors i tikrj tai nra taip tikra), apie tui kap nieko neinojs. Visikai teisingai, jis to nemini. Bet ar turtume i jo to tiktis? Paulius rao ne kaip istorikas, kuriam rpi pavaizduoti paskirus vykius, jis rao laikus. Ar i kokio nors biologijos profesoriaus, savo studentams siunianio aplinkrat, tikims, kad, mindamas pelsius, jis btinai nurodys, jog jie balti? Tai pritinka biologijos vadovliui, bet ne laikui, kur praleidiama visa, kas savaime suprantama. Toks ydas kaip Paulius apie tai usiminti n nemat reikalo; inoma, kad Jzaus kapas buvo tuias, antraip nebt k praneti apie Prisiklusj.
Informavimo santrumas, taip gaiviai skiriantis evangelijas nuo kitos helenistins literatros apie nepaprastus vykius, nesileidiant fantazijas ir nesistengiant pagrainti, padeda ir pasakojimuose apie prisiklim pirm plan ikelti real dalyk, o ne tai, k trokta irti bsimi aikintojai. K geba ar negeba prisikls knas, surasti senuosiuose ratuose nesteng n pamaldiausi ydai. Todl ir tai, kad is naujasis knas gali atsidurti patalpoje, prie tai neatidarius dur, netrikdo net skeptiko („netikinio“) Tomo. Visi liudytojai vieningai sutaria, jog tai ne tariamasis knas. Prisiminkime imtininko Kornelijaus ir apatalo Petro susitikim Apatal darb 10 skyriuje. Kornelijus puikiausiai pasirengs pokalbiui, jis aikiai imano judaizmo Šventj Rat ir kai k jau ino apie Jz. K Petras galt jam pasilyti, kas j, romn karinink, uaugus graik ir romn kultroje, esmingai paakint leisti pakriktyti save bei savo namikius ir itaip tapti Kristaus sekjais? Petras ikart pamini esmin moment: graik ir romn pasaulyje gyvenim po mirties geriausiu atveju galima sivaizduoti kaip vaiduoklik, kaip gyvenim dvasi plotmje, galbt taip, kaip Puotoje (179 c) aprao Platonas. Kad ir kaip ten bt, siela arba ir realios btybs optin iliuzija galdavo i mirusij pasaulio parkakti pas gyvuosius, palankiausiu atveju egzistavo savotika tarpin egzistencija „palaimintj saloje“. Jzaus atvejis kitoks. Kaip tiesioginis liudytojas, Petras dabar pranea: „Su juo valgme ir grme, jam prisiklus i numirusi“ (Apd 10, 41). Tai tikras, o ne tariamas knas.
Evangelijose knikum Lukas ir Jonas pabria kiekvienas savaip ir savarankikai, t. y. vienas nuo kito nenusiraindami. Lukas rao: „Pasiirkite mano rankas ir kojas. Juk tai a pats! Palieskite mane ir sitikinsite: dvasia juk neturi kno nei kaul, kaip matote mane turint. Tai tars, jis parod jiems rankas ir kojas. Jiems i diaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jzaus paklaus: Ar neturite ia ko nors valgyti? Jie padav jam gabal keptos uvies. Jis pam ir valg j akyse“ (Lk 24, 39–43). Jonas ne tik pabria, kad Jzus valg kartu su mokiniais, jis taip pat pasakoja, kaip Prisiklusysis pats kep uv ir lau duon: „Ilip krant, jie pamat rinias arijas, ant j padta uv, ir duonos. [...] Jzus prijo, pam duonos ir padalijo jiems, taip pat uvies“ (Jn 21, 9. 13). Jiems kartu pavalgius, prasideda pokalbis apie pdinyst. Be to, abiem atvejais, ir Luko, ir Jono evangelijoje, konstatuojama, kad Jzus savo naujame kne buvo neatpastamas. Mokiniams, kaip pamaldiems ydams, tai normalu; jiems svarbs konkrets veiksmai, galimi iam knui: duonos lauymas (kaip Emause), uvies kepimas, valgymas ir grimas.
Dar kart grkime prie io skyriaus pradinio tako, prie Emauso istorijos. Turime nepamirti, kad iki Jzaus nukryiavimo n vienas ydas, skaitant ir jo mokinius, nelauk kenianio, mirtanio ir prisikelianio Mesijo. Pranaiki tekstai, kuriuos iandien skaitome, pirmiausia Iz 53, taip pat Ps 118, Oz 6, 2 ir net Tora (st 32, 39) bei kanios ir triumfo Ps 22, nepriklaus ano meto yd eschatologiniam mesianistiniam repertuarui. juos akys krypo ne nukryiavimo dien, akirat jie pateko tik prisiklimo dien. Istorinis vykis turjo bti paaikintas remiantis Ratu, ir tik to paaikinimo ten iekant, jis pagaliau buvo aptiktas ir trauktas aikinamuosius Naujojo Testamento tekstus. Lukas tai savikritikai vaizduoja pasakojime apie dviej mokini kelion i Jeruzals Emaus: abu jau girdj apie tui kap, bet k apie tai manyti, neino. Kad nukryiavim ir atrast tui kap neivengiamai turjo lydti prisiklimo faktas, jiems toli grau nebuvo aiku. Jie pasakoja alia einaniam Nepastamajam, k in, bet dar nesuvokia pranaik sryi. Tik sikius Nepastamajam, visa pasikeiia: „O js neimanliai! Kokios nerangios js irdys tikti tuo, k yra skelb pranaai! Argi Mesijas neturjo viso to ikentti ir engti savo garb?! Ir, pradjs nuo Mozs, primindamas visus pranaus, jis aikino jiems, kas visuose ratuose apie j pasakyta“. Net ir tokio, sakytume, teorinio dstymo dar per maa galutiniam persilauimui pasiekti. Jie atpasta j tik tada, kai jis bdingu judesiu lauo duon. Tik savo akimis ivyd neabejotin knu Prisiklusiojo tikrov, jie pradeda suprasti ir visa kita.
9 LBD: „J akys buvo lyg migla aptrauktos“.
_______________________________________________
Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos inovas, archeologas, senovs rankrai specialistas, gim 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, enevoje, Oksforde ir Kembride, anksti susidomjo Naujojo Testamento itakomis. Izraelyje koordinavo ios alies Antikos tyrim staigos vykdomus alos Negyvosios jros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzals kasinjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dst archeologijos bei Kumrano tekst kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrind tyrim institutui, vliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinje auktojoje mokykloje dst Naujojo Testamento laikotarpio istorij. Bibliotheca Bodmeriana usakymu, pareng Naujojo Testamento papiruso P73 pirmj leidim... |